Kiekvienas, kas bent kartą skaitė kelis skirtingus naujienų portalus apie tą patį įvykį, tikriausiai pastebėjo keistą dalyką – tarsi kalbama apie skirtingus pasaulius. Vienur straipsnis ilgas, detalus, su ekspertų komentarais. Kitur – trys sakiniai be jokio konteksto. O kai kur tos naujienos apskritai nėra. Toks skirtumas retai būna atsitiktinis.
Nutylėjimas ir iškraipymas nebūtinai reiškia melą tiesiogine prasme. Dažniausiai tai subtilesnis reikalas – akcentų perkėlimas, tam tikrų faktų praleidimas, žodžių parinkimas, kuris formuoja nuomonę dar prieš skaitytojui suprantant, apie ką iš viso kalbama. Štai keletas požymių, į kuriuos verta atkreipti dėmesį.
1. Naujiena pasirodo tik viename ar dviejuose šaltiniuose
Jei įvykis iš tiesų svarbus, apie jį paprastai rašo daugybė redakcijų – galbūt skirtingais kampais, bet pati informacija cirkuliuoja plačiai. Kai reikšminga tema minima tik pavieniuose leidiniuose, o didieji portalai tyli, verta paklausti, kodėl taip yra. Kartais atsakymas paprastas – tema nepatogi, reikalauja aiškinimosi su institucijomis arba gali sukelti konfliktą su reklamos davėjais.
2. Antraštė ir turinys nesutampa
Klasikinis triukas – antraštė sukuria vieną įspūdį, o pats tekstas, jei jį perskaitai iki galo, pasako visai ką kita arba švelnesnę versiją. Dažnai skaitytojai užsibaigia ties antrašte ir socialiniuose tinkluose dalinasi tik ja, todėl būtent antraštė tampa realiu žinučios turiniu. Manipuliacija čia vyksta ne meluojant, o parenkant, ką pabrėžti.
3. Trūksta konteksto ar priežasčių
Įvykis pateikiamas kaip izoliuotas faktas, be jokios istorijos, be paaiškinimo, kas prie to privedė. Tokia informacija sukelia emocinę reakciją, bet nesuteikia galimybės susidaryti pilną vaizdą. Jei straipsnis apie kainų kilimą nemini nei infliacijos priežasčių, nei ankstesnių sprendimų, tikėtina, kad tai daroma sąmoningai – kad skaitytojas liktų su fragmentišku, lengviau valdomu supratimu.
4. Naudojama pasyvi kalba, kai reikia aiškumo
„Buvo priimtas sprendimas“, „nuspręsta padidinti“, „situacija susiklostė“ – tokie posakiai paslepia veikėją. Kas tiksliai priėmė sprendimą? Kas nusprendė? Kai kalbama apie atsakomybę, bet vengiama nurodyti konkretų asmenį ar instituciją, tai dažnai signalas, kad kažkas bando išvengti tiesioginio ryšio tarp veiksmo ir jo autoriaus.
5. Ekspertų nuomonės atrenkamos selektyviai
Straipsnyje cituojami tik tie specialistai, kurių nuomonė sutampa su norima naracija, o alternatyvūs požiūriai apskritai neminimi arba pateikiami kaip marginalūs. Jei tema ginčytina, bet straipsnyje matosi tik viena pusė, tai nebūtinai reiškia, kad kita pusė neteisi – greičiausiai ji tiesiog nebuvo įtraukta.
6. Naujiena „nutyla“ po kelių dienų be jokio tęsinio
Kartais įvykis nuskamba garsiai, sukelia diskusijas, o paskui – tyla. Nėra tolesnio tyrimo rezultatų, nėra atsakymo, kas iš to išėjo. Toks staigus dingimas iš viešosios erdvės dažnai reiškia, kad kažkam patogiau, jei visuomenė tiesiog pamirš, o ne sužinos, kuo viskas baigėsi.
7. Emocinė kalba vietoje faktų
Kai straipsnyje daugiau vertinamųjų žodžių nei skaičių, datų ar patikrinamų teiginių, tai signalas, kad tekstas kuria nuotaiką, o ne informuoja. Žodžiai kaip „šokiruojantis“, „katastrofiškas“, „nuostabus“ gali būti tinkami komentaruose, bet naujienoje jie dažnai pakeičia trūkstamą argumentaciją.
Ką su tuo daryti kasdien
Nė vienas iš šių ženklų atskirai paimtas nebūtinai reiškia, kad kažkas sąmoningai klaidina. Kartais tai tiesiog prastas žurnalizmas, laiko stoka ar redakcijos ištekliai. Bet kai keli požymiai susirenka į krūvą – tada verta sustoti ir patikrinti kitur. Skaityti kelis šaltinius, ieškoti pirminių dokumentų, žiūrėti, kas nutyla tarp eilučių, o ne tik kas parašyta. Įprotis užduoti klausimą „ko čia trūksta?“ dažnai pasako daugiau, nei pats straipsnis.