Gatvė kaip politinis pareiškimas
Jei kada nors bandėte paaiškinti užsieniečiui, kodėl Vilniuje yra gatvė, pavadinta vieno žmogaus vardu, o po dešimties metų ji staiga tampa visiškai kitu vardu – žinote, kokia tai kebli situacija. Nes iš tikrųjų čia nėra jokio paprasto atsakymo. Gatvių pavadinimai niekada nebuvo tik orientacinė sistema. Jie visada buvo kažkas daugiau – savotiškas miesto politinis manifestas, įrašytas į asfaltą ir ženklinimo lentelės metalą.
Vilnius šiuo atžvilgiu yra ypatingas atvejis. Miestas, kuris per XX amžių keitė valdžią kaip kiti keičia marškinius – carinė Rusija, Lenkija, Sovietų Sąjunga, nepriklausoma Lietuva – kiekvieną kartą gaudavo ir naują gatvių pavadinimų rinkinį. Lenkai vadino vienas gatves, sovietai jas pervadindavo, lietuviai pervadindavo dar kartą. Kai kurios gatvės per šimtą metų spėjo turėti keturis ar penkis skirtingus vardus.
Sovietinis sluoksnis ir jo nusimetimas
Sovietmečiu pavadinimų logika buvo labai aiški ir labai nuobodi – Lenino prospektas, Raudonosios armijos gatvė, Spalio revoliucijos aikštė. Niekas to ypatingai nemylėjo, bet niekas ir nedrįso garsiai sakyti. O kai 1990-aisiais atgimė nepriklausomybė, vienas pirmųjų simbolinių gestų buvo būtent gatvių pervadinimas. Gedimino prospektas grįžo į žemėlapius, Leninas išnyko iš iškabų.
Tai nebuvo vien estetinis sprendimas. Tai buvo pareiškimas: mes čia, mes grįžome, ir šis miestas vėl kalba mūsų kalba. Suprantama ir žmogiška reakcija po dešimtmečių, kai tavo kultūra buvo sistemingai trinama.
Bet kas nutinka, kai istorija komplikuojasi?
Čia prasideda įdomiausia dalis. Nes nepriklausomoje Lietuvoje gatvių pervadinimai nesibaigė – jie tęsiasi iki šiol, ir kaskart sukelia diskusijų. Jonui Noreikai skirta gatvė, Kazys Škirpa – figūros, kurios vienu metu buvo laikomos rezistencijos didvyriais, o vėliau istorikai ėmė atidžiau žiūrėti į jų vaidmenį Holokausto laikotarpiu. Ir miestas atsidūrė keblioje situacijoje: kaip pagerbti vieną žmogaus gyvenimo dalį, ignoruojant kitą?
Vilniaus savivaldybė šiuos klausimus sprendžia lėtai ir ne visada nuosekliai. Vieni pavadinimai keičiami greitai, kiti kaboja metų metus, kol visuomenė ginčijasi. Ir tai, tiesą sakant, nėra blogai – reiškia, kad miestas bent jau galvoja, o ne tiesiog mechaniškai perklijuoja lentelės.
Gatvė kaip kolektyvinė atmintis, o ne muziejus
Yra tokia pagunda manyti, kad gatvių pavadinimai turėtų būti nekintami – tarsi istorinis paminklas, kurį reikia saugoti. Bet miestas nėra muziejus. Jis gyvena, keičiasi, ir jo gyventojai turi teisę spręsti, kieno vardai jiems primena tai, kuo jie nori didžiuotis.
Vilniaus gatvių istorija yra iš tikrųjų labai asmeniška istorija apie tai, kas mes esame ir kuo norime būti. Kiekvieną kartą, kai kažkas siūlo pervadinti gatvę, iš tikrųjų vyksta daug gilesnis pokalbis – apie atmintį, atsakomybę ir tai, kokius herojus mes kuriame savo vaikams. Ir gal kaip tik todėl šie ginčai kartais atrodo neproporcingi – nes iš tikrųjų jie niekada nėra tik apie gatvę.