Sveikatos sistema Lietuvoje turi vieną keistą bruožą – ji dosnesnė, nei dauguma žmonių įtaria, bet tą dosnumą reikia dar susirasti. Niekas nepaskambins ir nepasakys, kad jums priklauso nemokama konsultacija ar kompensuojamas gydymas. Informacija guli kažkur tarp Sodros, VLK ir poliklinikos registratūros, o žmonės tiesiog moka iš savo kišenės, nes taip paprasčiau. Pažiūrėjus atidžiau, paaiškėja, kad dalis šių lengvatų egzistuoja jau seniai, tik apie jas niekas nekalba garsiai.
Kodėl apie tai nesužinome iš karto
Problema ne informacijos trūkumas, o jos išsibarstymas. Vienas dokumentas guli Sveikatos apsaugos ministerijos svetainėje, kitas – VLK aplanke, trečias paminimas tik gydytojo, jei jis pats prisimena apie tokią galimybę. Šeimos gydytojai, dirbantys su dešimtimis pacientų per dieną, dažnai tiesiog neturi laiko išsamiai papasakoti apie kiekvieną lengvatą, kuri jums galėtų priklausyti. Todėl žmonės sužino apie jas atsitiktinai – iš kaimynės, iš forumo, kartais net iš vaistininko.
Dešimt dalykų, kuriuos verta pasitikrinti
Pradėkime nuo profilaktinių patikrinimų. Nuo 40 metų priklauso nemokamas kasmetinis sveikatos patikrinimas – kraujo tyrimai, spaudimo matavimas, cholesterolio ir gliukozės lygio įvertinimas. Dauguma žmonių apie tai žino miglotai, bet realiai pasinaudoja retai, nes reikia patiems inicijuoti vizitą pas šeimos gydytoją ir paprašyti būtent šios paslaugos, o ne bendro apsilankymo.
Antra – kompensuojami vaistai lėtinėms ligoms. Čia sistema iš tiesų sudėtinga, nes kompensacijos dydis priklauso nuo diagnozės, o ne nuo paciento pajamų. Žmonės su cukriniu diabetu, hipertenzija ar astma dažnai net nežino, kad jų vartojami vaistai gali būti kompensuojami 50, 80 ar net 100 procentų, jei gydytojas juos išrašo teisingu būdu – su tam tikru kodu recepte.
Trečia lengvata liečia odontologiją. Nemokamos dantų gydymo paslaugos priklauso vaikams iki 18 metų, nėščiosioms ir tam tikroms neįgalumo grupėms. Suaugusieji dažnai net nebando pasidomėti, ar jų vaikui priklauso nemokamas apsilankymas – tiesiog susimoka privačiai, nes taip greičiau.
Ketvirta – reabilitacija po operacijų ar traumų. Ligoninė gali paskirti reabilitacijos kursą, kuris iš dalies arba visiškai kompensuojamas, tačiau pacientai retai apie tai paklausia patys, o gydytojai, ypač skubotai išleisdami pacientą, ne visada paminės šią galimybę.
Penkta – psichologo konsultacijos per valstybinį draudimą. Tai gana nauja tendencija, bet vis dar mažai žinoma. Tam tikrais atvejais, ypač po didelio streso ar krizinių situacijų, priklauso keletas nemokamų konsultacijų. Problema ta, kad reikia žinoti, kaip ir kur kreiptis – dažniausiai per šeimos gydytoją, kuris turėtų nukreipti.
Šešta – nėščiųjų programa, apimanti ne tik įprastus patikrinimus, bet ir papildomus tyrimus, kuriuos daugelis moterų atlieka privačiai, nesuprasdamos, kad jie jau įtraukti į valstybinį paketą.
Septinta – suaugusiųjų vakcinacija. Ne visos vakcinos yra mokamos, kaip dažnai manoma. Tam tikroms rizikos grupėms – vyresnio amžiaus žmonėms, lėtinėmis ligomis sergantiems – gripo ar pneumokoko vakcinos gali būti kompensuojamos.
Aštunta – slaugos paslaugos namuose. Jei šeimoje yra sunkiai sergantis artimasis, egzistuoja galimybė gauti dalinę slaugos išlaidų kompensaciją arba slaugytojo vizitus į namus, o ne tik stacionarų gydymą.
Devinta – transporto išlaidų kompensacija, kai pacientas turi vykti į gydymo įstaigą kitame mieste dėl specifinio gydymo, kurio negalima gauti gyvenamojoje vietoje. Ši lengvata praktiškai nežinoma, nors formaliai egzistuoja jau seniai.
Dešimta – vaikų sanatorinis gydymas, kuris tam tikrais atvejais gali būti kompensuojamas visiškai, ypač jei vaikas turi kvėpavimo takų ar kaulų-raumenų sistemos sutrikimų. Tėvai dažnai net nežino, kad tokia galimybė egzistuoja, ir moka už privačias sanatorijas savo lėšomis.
Kodėl verta paklausti, net jei atrodo nepatogu
Lietuviškas mentalitetas linkęs nesikišti, netrukdyti, nereikalauti to, kas galbūt priklauso, bet gal ir ne. Tai atsargumas, kuris kainuoja pinigus. Sistema veikia pagal principą – jei nepaprašysi, negausi. Niekas neateis su pasiūlymu, todėl reikia patiems tapti tais, kurie klausia, tikslina, reikalauja aiškumo iš gydytojo ar registratūros darbuotojo.
Kartais užtenka vieno klausimo – „ar man priklauso kompensacija už šį tyrimą?“ – kad paaiškėtų, jog taip, priklauso, tik niekas nepasakė anksčiau. Tai nėra sistemos kaltė vien dėl biurokratijos, tai ir informacijos sklaidos problema, kurią išspręsti galėtų paprasčiausias sąrašas, prieinamas kiekvienam pacientui registratūroje ar gydytojo kabinete.
Kur baigiasi teorija ir prasideda praktika
Galutinis vaizdas toks: valstybė iš tiesų investuoja į sveikatos priežiūrą daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, bet tas investicijas reikia surasti pačiam. Sistema nėra sukurta taip, kad viskas ateitų savaime – ji sukurta taip, kad viskas būtų prieinama, jei žinai, kur ieškoti. Skirtumas tarp šių dviejų dalykų ir yra ta praraja, kurioje žmonės kasmet praranda šimtus eurų, mokėdami už tai, kas jiems jau priklauso nemokamai.
Pati paprasčiausia rekomendacija – kitą kartą, kai eisite pas gydytoją, ne tik paklauskite apie savo simptomus, bet ir apie tai, kas jums priklauso pagal amžių, diagnozę ar situaciją. Tas klausimas gali kainuoti dešimt sekundžių, bet sutaupyti daug daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.