Kiekvieną rytą socialiniuose tinkluose pasirodo dešimtys pranešimų apie tai, ką neva nusprendė Vyriausybė, ką pasakė ministras ar kas įvyko Seime. Dalis tos informacijos teisinga, dalis – ne visai, o kai kuri sukurta specialiai, kad suklaidintų. Problema ta, kad vizualiai visi šie pranešimai atrodo vienodai patikimai. Antraštė, nuotrauka, keli sakiniai – ir jau spaudžiame „dalintis”.
Lietuvai esant geopolitiškai jautrioje zonoje, informacinis triukšmas nėra atsitiktinis. Tai suprasti verta ne dėl paranojos, o todėl, kad kritinis skaitymas šiandien yra tokia pati būtina kompetencija kaip mokėjimas skaityti raštą prieš šimtą metų.
Kas slypi už antraštės
Pirmas dalykas, į kurį verta atkreipti dėmesį – ar antraštė atitinka teksto turinį. Klikbaito kultūra išmokė mus, kad antraštė dažnai skirta ne informuoti, o sukelti emociją. Jei antraštėje skamba „Šokas!”, „Nepatikėsite!” ar panašūs žodžiai, tai jau signalas sustoti ir pagalvoti, kas iš tikrųjų parašyta toliau. Valstybinės institucijos, kaip taisyklė, savo pranešimus formuluoja sausai ir be emocinio krūvio – jei matote priešingai, verta atsargiau vertinti šaltinį.
Antras žingsnis – patikrinti, kas yra autorius arba šaltinis. Anoniminiai Telegram kanalai, „žinantys šaltiniai” be pavardžių, paskyros be aiškios redakcinės atsakomybės – visa tai turėtų kelti klausimų. Tikri žurnalistai ir institucijos pasirašo savo tekstus vardais, nurodo kontaktus, prisiima atsakomybę už tai, ką skelbia.
Datos, kontekstas ir originalus šaltinis
Trečia – patikrinti publikacijos datą. Senos naujienos mėgsta grįžti antrą ar trečią kartą, kai kas nors jas pakartotinai paskleidžia be konteksto, tarsi tai būtų šviežia informacija. Praėjusių metų pranešimas apie, tarkim, sienos apsaugos priemones gali būti perpublikuotas šiandien kaip aktualus, nors situacija jau pasikeitusi.
Ketvirtas žingsnis logiškai susijęs su trečiuoju – reikia surasti pirminį šaltinį. Jei naujiena remiasi Vyriausybės nutarimu, Seimo posėdžiu ar ministerijos pareiškimu, tų dokumentų viešai galima rasti lrs.lt, lrv.lt ar konkrečios ministerijos svetainėje. Jeigu straipsnyje minimas „oficialus dokumentas”, bet nuorodos į jį nėra – tai turėtų kelti įtarimą. Sekimas iki šaltinio užtrunka kelias minutes, bet dažnai atskleidžia, kad informacija buvo iškraipyta perpasakojant.
Kalba, kuri išduoda
Penktas aspektas – kalbos stilius. Propagandiniai ar dezinformaciniai tekstai dažnai naudoja perdėtai emocingą leksiką, priešpriešina „mus” prieš „juos”, vartoja žodžius kaip „išdavystė”, „sąmokslas”, „tikroji tiesa”. Oficialūs valstybės pranešimai, net ir kritikuojami, paprastai išlaiko biurokratinį, neutralų toną. Kai tekstas skamba labiau kaip mitingo kalba nei kaip pranešimas spaudai, tai jau ne informacija, o įtikinėjimas.
Šeštas žingsnis – patikrinti, ar apie tą patį rašo ir kiti, nepriklausomi šaltiniai. Jei įvykis tikrai reikšmingas, apie jį turėtų informuoti keli skirtingi medijos kanalai – LRT, Delfi, 15min, BNS ir panašiai. Jei vienintelis šaltinis yra viena nežinoma paskyra, o niekas kitas apie tai net neužsimena, tikimybė, kad informacija sufabrikuota arba iškraipyta, gerokai išauga.
Vaizdo medžiaga meluoja lengviausiai
Septintas, ir turbūt sudėtingiausias žingsnis – patikrinti nuotraukas bei vaizdo įrašus. Šiandien dirbtinio intelekto sugeneruoti vaizdai atrodo beveik nepastebimai netikri. Paprasčiausias būdas – atlikti atvirkštinę paieškę per Google Images ar TinEye ir pažiūrėti, ar ta pati nuotrauka nebuvo naudota anksčiau, kitame kontekste. Dažnai paaiškėja, kad „šiandienos” nuotrauka iš tikrųjų daryta prieš kelerius metus kitoje šalyje.
Šie septyni žingsniai nėra sudėtingi pavieniui, tačiau kartu sudaro įprotį, kuris pamažu tampa automatišku. Tas, kuris kasdien praktikuoja šį patikrinimą, po kurio laiko sugeba per kelias sekundes atskirti patikimą pranešimą nuo manipuliacijos, net perskaitęs tik pirmą sakinį.
Kritinis mąstymas kaip visuomeninė higiena
Galima sakyti, kad informacijos tikrinimas prieš dalinantis yra tarsi rankų plovimas – nuobodi, kasdienė, dažnai nepastebima veikla, kuri realiai apsaugo ne tik mus pačius, bet ir visus, su kuriais bendraujame internete. Kiekvienas persiųstas neteisingas pranešimas prisideda prie bendro informacinio triukšmo, kuriame vis sunkiau atskirti, kas tikra, o kas – ne.
Lietuvoje, kur informaciniai išpuoliai nėra hipotetinė grėsmė, o kasdienė realybė, gebėjimas suabejoti prieš patikint tampa ne intelektualiu prabangos dalyku, o paprasčiausiu pilietiniu įrankiu. Septyni žingsniai, aprašyti čia, neapsaugo nuo visko, bet jie žymiai sumažina tikimybę tapti tuo žmogumi, kuris paskleidžia melą, patikėjęs, kad tai – tiesa.