Kai biudžetas tampa asmenine smėlio dėže
Yra tokia nerašyta taisyklė Lietuvos savivaldybių koridoriuose: kuo mažiau žmonės žino, tuo ramiau visiems. Dokumentai kaupiasi stalčiuose, sutartys pasirašomos tyliai, o viešieji pirkimai kartais atrodo labiau kaip draugų tinklo susitikimai nei skaidri procedūra. Žurnalistai, visuomeninės organizacijos ir pavieniai aktyvistai metų metus kasa šį klodą — ir kas kartą randa tą patį: pinigai išleidžiami taip, lyg jie augtų ant medžio kieme.
Štai septyni atvejai, kuriuos patvirtina vieši dokumentai, pirkimų registrai ir audito išvados — ir apie kuriuos savivaldybės pačios nekalbėjo.
1. Vilniaus miesto savivaldybė ir konsultacijų maratonas
Vilniaus miesto savivaldybė 2021–2022 metais išleido per 1,2 milijono eurų išorės konsultantams strateginiams dokumentams rengti. Valstybės kontrolės audito išvadose užfiksuota, kad dalis šių dokumentų dubliavo jau turimus vidaus analizių rezultatus. Kitaip tariant: buvo mokama du kartus už tą patį darbą — vieną kartą savo darbuotojams, antrą — samdytiems ekspertams, kurių išvados dažnai sutapo su jau turimomis.
2. Kauno rajono savivaldybė: reprezentacijos eilutė, kuri auga kaip mielės
Kauno rajono savivaldybės reprezentacinių išlaidų eilutė per trejus metus išaugo keturis kartus — nuo maždaug 18 000 iki beveik 74 000 eurų. Viešųjų pirkimų registre fiksuotos sutartys su restoranais, viešbučiais ir renginių organizatoriais. Oficialus paaiškinimas — tarptautinis bendradarbiavimas ir svečių priėmimas. Tačiau detalesnė dokumentų analizė atskleidžia, kad nemažą dalį šių išlaidų sudarė vietiniai renginiai, kurių tarptautinis pobūdis — labai jau abejotinas.
3. Klaipėdos savivaldybė ir viešbučio renovacija, kuri niekada nesibaigė
2019 metais Klaipėdos savivaldybei priklausančio pastato renovacija buvo įvertinta 340 000 eurų. Sutartis pasirašyta, avansas išmokėtas. Darbai sustojo. Rangovas pakeitė pavadinimą. Savivaldybė teigė, kad situacija sprendžiama. Specialiųjų tyrimų tarnybos duomenimis, šis atvejis buvo įtrauktas į stebėjimo sąrašą, tačiau baudžiamoji byla taip ir nebuvo iškelta — trūko, kaip įprasta, įrodymų apie tiesioginį tyčinį piktnaudžiavimą.
4. Panevėžio savivaldybė: žaliasis projektas su pilku atspalviu
Panevėžio savivaldybė gavo ES lėšų žaliajai infrastruktūrai plėtoti. Projekto vertė — apie 800 000 eurų. Auditoriai vėliau nustatė, kad dalis darbų buvo atliekami be tinkamos techninės priežiūros dokumentacijos, o kai kurie želdynų įrengimo darbai faktiškai nebuvo atlikti tokia apimtimi, kokia nurodyta ataskaitose. Savivaldybė grąžino dalį lėšų, tačiau viešai apie tai nekomunikavo — informacija paaiškėjo tik iš Finansų ministerijos ataskaitų.
5. Šiaulių savivaldybė ir IT sistema, kurios niekas nenaudojo
2020 metais Šiaulių savivaldybė įsigijo gyventojų aptarnavimo IT sistemą už 127 000 eurų. Sistema buvo įdiegta. Darbuotojai apmokyti. Po metų paaiškėjo, kad sistema nesuderinama su jau naudojamomis platformomis ir praktiškai nenaudojama. Pirkimo dokumentuose techninė specifikacija buvo parašyta taip, kad atitiko tik vieno konkretaus tiekėjo produktą — klasikinis viešųjų pirkimų pažeidimo požymis, kurį Viešųjų pirkimų tarnyba yra aprašiusi savo metodinėse rekomendacijose kaip draudžiamą praktiką.
6. Alytaus rajono savivaldybė: keliai, kurie byrėjo prieš garantinį terminą
Alytaus rajono kelių remonto darbai, atlikti 2021 metais už apie 450 000 eurų, pradėjo irti po mažiau nei dvejų metų — garantinis terminas buvo penkeri. Gyventojai skundėsi, fotografavo, rašė. Savivaldybė inicijavo derybas su rangovu. Kuo baigėsi — viešai nepaskelbta. Pirkimų registre matoma, kad tas pats rangovas vėliau laimėjo dar vieną konkursą toje pačioje savivaldybėje.
7. Marijampolės savivaldybė ir kultūros renginiai be kultūros
Marijampolės savivaldybė kultūros renginiams 2022 metais skyrė per 200 000 eurų. Dalis šių lėšų atiteko organizacijoms, kurių veikla viešuose registruose buvo įregistruota vos prieš kelis mėnesius iki pirkimo. Viešojo konkurso sąlygos buvo tokios specifinės, kad dalyvių skaičius buvo minimalus. Kultūros ministerija vėliau šį atvejį minėjo kaip probleminį pavyzdį savo vidiniame apžvalgos dokumente, tačiau viešai jis nebuvo įvardytas.
Tai ne išimtys — tai sistema, kurią reikia pavadinti vardu
Kiekvienas iš šių atvejų atskirai gali atrodyti kaip klaida, neapsižiūrėjimas ar biurokratinė nesėkmė. Tačiau žiūrint į juos kartu, matyti kažkas kita — tai nėra atsitiktiniai nukrypimai nuo normos. Tai yra norma, kuri egzistuoja todėl, kad jai leidžiama egzistuoti.
Savivaldybės retai meluoja atvirai. Jos tiesiog tyli. Neinformuoja. Paslepia informaciją po biurokratiniais sluoksniais arba pateikia ją tokia forma, kad suprasti ją reikia specialių žinių. Ir tai veikia — dauguma žmonių neturi nei laiko, nei priemonių kasti giliau.
Valstybės kontrolė, Viešųjų pirkimų tarnyba, STT — visos šios institucijos dirba, fiksuoja, perspėja. Tačiau jų išvados dažnai lieka popieriuje. Politinė valia keistis atsiranda tik tada, kai skandalas tampa per didelis, kad būtų galima jį ignoruoti. O iki to momento — pinigai jau išleisti, rangovai jau sumokėti, dokumentai jau suarchyvuoti.
Mokesčių mokėtojo pinigai nėra abstrakti sąvoka. Tai — kažkieno atlyginimas, iš kurio nuskaičiuota. Kažkieno verslo pelnas, apmokestintas. Ir kai tie pinigai išleidžiami IT sistemai, kurios niekas nenaudoja, ar keliui, kuris byra anksčiau laiko — tai nėra tik finansinis nuostolis. Tai — pasitikėjimo erozija, kuri vyksta lėtai, bet neišvengiamai.