Gruodžio karštinė – kai pinigai „dega” kišenėje
Kiekvienas, dirbęs ar dirbantis valstybės sektoriuje, žino šį jausmą – artėja gruodis, biudžete dar liko neišleistų pinigų, ir staiga visi pradeda labai skubiai kažko reikėti. Nauji baldai, konsultacinės paslaugos, mokymai, technika. Viskas reikalinga. Viskas – dabar. Ir viskas – iki gruodžio 31-osios.
Tai ne sąmokslo teorija ir ne perdėjimas. Tai sisteminė problema, kurią ekonomistai vadina „naudok arba praraski” biudžeto logika, o paprasti žmonės – tiesiog švaistymu.
Kaip tai veikia praktiškai
Lietuvos valstybės institucijos gauna metinį biudžetą ir, jeigu jo neišleidžia, kitais metais rizikuoja gauti mažiau. Logika paprasta kaip du kart du – jei įrodai, kad tau pinigų nereikia, finansų ministerija nusprendžia, kad ir ateityje jų gali skirti mažiau. Tad racionalus valdininkas elgiasi taip: leidžia viską iki cento.
Rezultatas? Paskutinį metų ketvirtį viešųjų pirkimų aktyvumas šauna į viršų kaip raketa. Centrinės pirkimų informacinės sistemos duomenys rodo, kad spalio–gruodžio mėnesiais skelbiamų pirkimų skaičius ir vertė gerokai viršija pirmojo pusmečio vidurkį. Kai kuriose institucijose ketvirtąjį ketvirtį išleidžiama iki 40% viso metinio biudžeto.
Ką iš tikrųjų perka institucijos?
Čia prasideda įdomiausia dalis. Skubotai priimami sprendimai retai būna geri sprendimai. Kai reikia „išleisti” pinigus greitai, kokybė tampa antraeile problema. Rinkoje atsiranda konsultantai, kurie stebuklingu būdu visada turi laisvų pajėgumų gruodį. Atsiranda tiekėjai, pasiruošę pristatyti bet ką per dvi savaites. Ir atsiranda paslaugos, kurių realus poreikis yra… diskutuotinas.
Mokymai, kuriuos niekas nepanaudos. Programinė įranga, kuri bus įdiegta ir užmiršta. Tyrimai, kurie atsidurs stalčiuje. Visa tai – legalu, tvarkingai įforminta, su visais parašais. Ir visa tai – mokesčių mokėtojų pinigai.
Kodėl niekas to nesprendžia?
Sprendimų siūlyta daug. Kai kurios šalys – Didžioji Britanija, Nyderlandai – eksperimentuoja su modeliais, leidžiančiais nepanaudotas lėšas perkelti į kitą biudžetinį laikotarpį arba kaupti rezervus. Tai iš esmės pašalintų skuboto leidimo paskatas.
Lietuvoje tokie pokalbiai vyksta, bet lėtai. Finansų ministerija periodiškai kalba apie biudžeto planavimo reformas, tačiau sistema keičiasi sunkiai – iš dalies dėl biurokratinio inertiškumo, iš dalies dėl to, kad dabartinė tvarka kai kam yra labai patogi.
Pridėkime dar vieną sluoksnį: viešųjų pirkimų kontrolė gruodį tampa ypač sudėtinga. Kai per trumpą laiką skelbiama šimtai pirkimų, Viešųjų pirkimų tarnyba ir Valstybės kontrolė fiziškai negali patikrinti visko. Tai sukuria erdvę, kurioje ne visada dominuoja geriausi sprendimai.
Tai – ne tik skaičiai, tai – mūsų pinigai
Skaičiuoti tiksliai, kiek Lietuva praranda dėl šio reiškinio, yra sudėtinga – ne todėl, kad duomenų nėra, o todėl, kad „praradimą” sunku įrodyti dokumentais. Techiškai pinigai išleisti. Techiškai paslauga gauta. Bet ar ji buvo reikalinga? Ar kaina buvo teisinga? Ar sprendimas buvo priimtas racionaliai, o ne skubant?
Ekspertų vertinimai kalba apie šimtus milijonų eurų kasmet, kurie išleidžiami neoptimaliai. Tai ne vagystė. Tai sistema, kurioje geri žmonės priima blogus sprendimus, nes sistema juos prie to stumia. Ir kol biudžeto logika nesikeis – kol nepanaudotos lėšos bus baudimas, o ne galimybė – kiekvienas gruodis bus toks pat. Šiek tiek karštligiškas, šiek tiek nerealus ir labai, labai brangus mums visiems.