Biurokratija – ne visada tas baubas, kuriuo ją vaizduojame
Žodis „biurokratija” daugeliui iš karto sukelia asociacijas su begalinėmis eilėmis, popierių krūvomis ir valdininkais, kurie žiūri į tave taip, lyg esi trukdymas jų kavos pertraukėlei. Bet ar tikrai viskas taip blogai? Pastaraisiais metais Lietuvoje vyksta pokyčiai, kurie – tikiu – verčia permąstyti šį nusistovėjusį vaizdą.
Elektroninės paslaugos: kai valstybė pagaliau pasiveja laiką
Vienas ryškiausių pavyzdžių – Registrų centras. Dar prieš dešimt metų norint įregistruoti įmonę reikėjo aukoti pusę darbo dienos ir nervų. Dabar? Sėdi namie, atidarai rekvizitai.lt arba juridiniai.lt, ir per kelias valandas viskas padaryta. Žmonės, kurie tuo naudojosi, sako, kad sistema tikrai veikia – ne teoriškai, o praktiškai.
Panašiai ir su VMI. Mokesčių deklaracijos pildymas tapo tokia rutina, kad kai kurie net nesusimąsto, jog tai kažkada buvo tikras košmaras. Automatiškai užpildytos formos, aiškūs terminai, galimybė viską padaryti per telefoną – tai ne atsitiktinumas, o sąmoningas darbas.
Kai sistema „stringa” – ir kaip piliečiai su tuo tvarkosi
Bet būkime sąžiningi – ne viskas sklandžiai. Vilnietė Rasa pasakojo, kaip bandė išspręsti klausimą dėl žemės sklypo dokumentų: „Vienas skyrius siuntė pas kitą, tas – pas trečią. Praėjo trys mėnesiai. Galiausiai padėjo tik tai, kad parašiau oficialų skundą ir paminėjau Seimo kontrolierių.” Ir štai čia įdomu – sistema sureagavo. Lėtai, nepatogiai, bet sureagavo.
Seimo kontrolierių institucija yra vienas tų mechanizmų, apie kuriuos mažai kalbama, bet kurie realiai veikia. Kasmet nagrinėjami šimtai skundų, ir nemaža dalis jų baigiasi piliečiui palankiais sprendimais. Tai nėra tuščias kabinetas su gražiu pavadinimu.
Savivaldybės – nevienoda patirtis skirtinguose miestuose
Čia jau tikrai įdomiau. Kaunas pastaraisiais metais aktyviai diegė „vieno langelio” principą – kai ateini su problema ir išeini su sprendimu, o ne su nauju sąrašu, kur dar reikia nueiti. Klaipėdos gyventojai skundžiasi, kad situacija prastesnė. Mažesniuose miesteliuose – dar kitaip.
Tai rodo, kad problema nėra vien sisteminė. Labai daug priklauso nuo konkrečių žmonių, nuo vadovų požiūrio, nuo to, ar savivaldybė apskritai nori keistis. Ir tai – tiek viltinga, tiek šiek tiek liūdna žinia vienu metu.
Tai kur mes esame iš tikrųjų?
Lietuva biurokratijos reformų kelyje yra kažkur per vidurį – ir tai nėra nei pagyrimų, nei kritikos priežastis, o tiesiog faktas, nuo kurio verta pradėti. Elektroninės paslaugos šuoliuoja į priekį, tačiau žmogiškasis faktorius – tiek valdininkų požiūris, tiek piliečių gebėjimas ginti savo teises – keičiasi kur kas lėčiau. Gera žinia ta, kad įrankiai egzistuoja: skundų mechanizmai, kontroliuojančios institucijos, viešumas. Bloga – kad daugelis apie juos tiesiog nežino arba nenori vargintis. O vargintis kartais tikrai verta, nes sistema, kad ir tobulėjanti, vis tiek reikalauja aktyvaus piliečio, kuris nesusitaiko su pirmuoju „ne”.