Pradžiai – šiek tiek konteksto
Kai kalbame apie dirbtinį intelektą valstybės institucijose, dauguma žmonių įsivaizduoja kažką iš mokslinės fantastikos – robotus, priimančius sprendimus vietoj valdininkų, arba kokią nors orveliškąją priežiūros sistemą. Realybė, žinoma, kur kas prozaiškesnė, bet dėl to ne mažiau įdomi. Lietuva, nors ir maža šalis, šioje srityje juda gana aktyviai – ir tai verta aptarti atviriau, nei dažniausiai daroma oficialių pranešimų spaudai terpėje.
Kas jau faktiškai veikia
Viena ryškiausių sričių – mokesčių administravimas. VMI jau kurį laiką naudoja automatizuotus rizikos vertinimo modelius, kurie padeda nustatyti, kurie mokesčių mokėtojai ar įmonės turėtų būti tikrinami pirmiausia. Tai nėra koks nors ateities projektas – sistema dirba dabar, ir jos sprendimai realiai veikia, kuriam verslui gali tekti sulaukti patikrinimo. Apie tai VMI kalba gana santūriai, bet informacijos galima rasti jų metinėse ataskaitose.
Valstybinė duomenų agentūra ir kitos statistikos institucijos eksperimentuoja su automatizuotu duomenų apdorojimu – čia AI naudojamas daugiausia tam, kad greičiau tvarkytų didžiulius duomenų masyvus, kuriuos anksčiau reikėdavo rankų darbu rūšiuoti. Nuobodu? Taip. Bet praktiškai labai naudinga.
Teismų sistema irgi nesnaudžia – Lietuvos teismų informacinė sistema LITEKO integruoja elementus, kurie padeda automatiškai klasifikuoti bylas, siūlo panašios praktikos pavyzdžius. Tai dar toli gražu ne „AI teisėjas”, bet žingsnis ta linkme jau žengtas.
Kas tik planuojama – ir kiek tai realu
Planų tikrai netrūksta. Vyriausybė yra priėmusi Dirbtinio intelekto strategiją, kurioje kalbama apie skaitmeninių asistentų diegimą viešosiose paslaugose, automatizuotą dokumentų apdorojimą ir dar daug gražių dalykų. Skamba solidžiai.
Tačiau čia reikia būti sąžiningam – tarp strateginio dokumento ir realaus veikiančio sprendimo dažnai yra labai didelis atstumas. Lietuva turi gerą pavyzdį su e. valdžios paslaugomis: idėjos visada buvo ambicingos, įgyvendinimas – nevienodas. Tas pats gali nutikti ir su AI. Biudžeto apribojimai, kompetencijų trūkumas institucijose, viešųjų pirkimų biurokratija – visa tai reali kliūtis, apie kurią strateginiuose dokumentuose nekalbama.
Vienas konkretesnis planas – pokalbių robotai (chatbot’ai) valstybinių institucijų klientų aptarnavime. Kai kurios savivaldybės jau bando tokius sprendimus, bet kol kas rezultatai – mišrūs. Kas bandė kalbėtis su kokiu nors vietiniu savivaldybės botu, tikriausiai žino, ką turiu omenyje.
Ko piliečiai paprastai nežino
Čia tampa įdomiausia. Didžioji dalis žmonių net neįtaria, kad automatizuoti sprendimai jau dabar gali paveikti jų gyvenimą. Pavyzdžiui, socialinių išmokų sistemose naudojami algoritmai, padedantys nustatyti, kas atitinka paramos kriterijus. Tai nėra visiškai skaidru – piliečiai dažnai nežino, pagal kokius kriterijus sistema juos vertina.
Kitas dalykas – duomenų dalijimasis tarp institucijų. Lietuva turi gana pažangią duomenų mainų infrastruktūrą, ir AI modeliai gali naudoti informaciją iš kelių skirtingų šaltinių vienu metu. Teoriškai tai padeda geriau aptarnauti žmones, praktiškai – kelia klausimų apie privatumą ir tai, kas tiksliai žino, ką apie tave žino valstybė.
Taip pat verta paminėti, kad Lietuva aktyviai dalyvauja ES lygmens AI reguliavimo diskusijose. ES Dirbtinio intelekto aktas jau priimtas, ir Lietuva turės jį įgyvendinti. Tai reiškia, kad kai kurie dabar naudojami sprendimai gali tekti peržiūrėti – ypač tie, kurie patenka į „didelės rizikos” kategoriją.
Tarp entuziazmo ir skepticizmo – kur mes iš tikrųjų esame
Lietuvos valstybės institucijų kelias su AI yra tikras, bet nevienodas. Yra institucijų, kurios tikrai rimtai žiūri į šias technologijas ir investuoja į kompetencijas. Yra ir tokių, kuriose „AI strategija” reiškia, kad kažkas perskaitė vieną straipsnį ir parašė prezentaciją vadovybei.
Svarbiausia, ko trūksta – skaidrumo. Ne ta prasme, kad institucijos kažką slepia piktybiškai, bet tiesiog nėra įpročio aiškiai komunikuoti piliečiams: štai čia mes naudojame automatizuotus sprendimus, štai kaip jie veikia, štai kaip galite ginčyti sprendimą, jei manote, kad kažkas negerai. Kol to nėra, pasitikėjimas šiomis sistemomis bus ribotas – ir tai visiškai suprantama. Technologija gali būti ir gera, ir bloga, priklausomai nuo to, kaip ji naudojama ir ar žmonės apie tai žino. Lietuvoje šis pokalbis tik prasideda.