Biurokratija susitinka su algoritmais
Dar prieš kelerius metus mintis, kad valstybės tarnautojas gali pasitarti su dirbtiniu intelektu rengdamas teisės aktą ar atsakydamas į piliečio skundą, atrodė kaip mokslinė fantastika. Dabar tai – kasdienybė, nors ir nelabai garsi. Lietuvos institucijos po truputį, kartais nedrąsiai, kartais entuziastingai, bando įsprausti DI į savo darbo procesus. Rezultatai – nevienodi, bet judėjimas – aiškus.
Kas jau veikia šiandien
Viena ryškiausių sričių – dokumentų apdorojimas ir paieška. Seimas ir kai kurios ministerijos naudoja įrankius, kurie leidžia greičiau naršyti per teisės aktų archyvus, rasti precedentus, palyginti skirtingų įstatymų redakcijas. Tai ne revoliucija, bet tikras laiko taupymas – vietoj kelių valandų rankinio ieškojimo sistema pateikia atsakymą per minutes.
Valstybinė mokesčių inspekcija – turbūt viena aktyvesnių šioje srityje. VMI jau kurį laiką naudoja rizikos vertinimo modelius, kurie padeda nustatyti, kurios įmonės ar asmenys gali vengti mokesčių. Algoritmas analizuoja sandorių srautus, nustato anomalijas, ir tik tada žmogus priima sprendimą – tikrinti ar ne. Sistema nėra tobula, bet efektyvumas, anot pačios VMI, išaugo apčiuopiamai.
Policija irgi neatsilieka. Nusikaltimų prognozavimo ir prevencijos srityje bandomi įrankiai, kurie analizuoja geografinius ir laiko duomenis – kur ir kada tikėtiniausi tam tikri nusikaltimai. Kritikai čia iš karto pakelia antakius dėl privatumo ir galimo šališkumo, ir tie klausimai tikrai nėra tušti.
Kalbos barjeras – ir jo sprendimas
Vienas konkrečiausių ir labiausiai apčiuopiamų DI pritaikymų – automatinis vertimas ir kalbos apdorojimas. Lietuvių kalba nėra lengvas riešutas jokiam algoritmui – fleksyvinė gramatika, sudėtingos galūnės, specifinė leksika. Nepaisant to, kelios institucijos jau naudoja mašininį vertimą vidiniams dokumentams, o Europos Sąjungos teisės aktų perkėlimas į lietuvių kalbą tampa greičiau ir pigiau.
Registrų centras – atskira istorija. Jų skaitmeninimo tempas pastaraisiais metais tikrai įspūdingas, o DI pagalba automatizuojant duomenų tikrinimą ir klaidų aptikimą jau duoda rezultatus. Pateiki dokumentą – sistema iš karto pamato, ko trūksta, ką reikia patikslinti. Eilės trumpėja, žmonės mažiau nervina.
Kur dar tik žengiam pirmuosius žingsnius
Sveikatos sritis – milžiniškas potencialas ir kol kas gana kuklūs rezultatai. Elektroninė sveikatos sistema „Espbi IS” teoriškai galėtų tapti platforma, ant kurios DI sprendimai padėtų gydytojams diagnozuoti, prognozuoti ligos eigą, optimizuoti gydymą. Praktiškai – sistema dar turi pakankamai savo problemų, kad kalbėtume apie pažangų DI integraciją. Bet projektai vyksta, pinigai skiriami, ir tikėtina, kad per penkerius metus situacija bus kitokia.
Teismai – dar viena sritis, kur DI galėtų daug padėti, bet kur žengiam labai atsargiai, ir tai suprantama. Automatizuotas bylų paskirstymas, precedentų paieška, net preliminarus bylos sudėtingumo įvertinimas – visa tai techniškai įmanoma. Tačiau teisingumo vykdymas yra per daug jautrus, kad leistume algoritmui dominuoti. Čia DI gali būti tik pagalbininkas, ne sprendėjas.
Tarp pažado ir tikrovės – kur esame iš tikrųjų
Sąžiningai kalbant, Lietuva nėra DI diegimo lydere tarp ES valstybių, bet nėra ir atsilikėlė. Esame kažkur viduryje – su gerais ketinimais, keliomis tikrai veikiančiomis sistemomis ir daugybe projektų, kurie dar tik bręsta. Didžiausia problema – ne technologijos, o žmonės ir procesai. Valstybės tarnautojai, kurie nepasitiki naujais įrankiais. Institucijos, kurios saugo savo duomenis kaip viduramžių pilys saugo lobius. Ir, žinoma, biudžetai, kurie visada per maži.
Bet kryptis aiški. DI valstybės valdyme – ne mada ir ne eksperimentas. Tai būtinybė, jei norime, kad viešasis sektorius dirbtų greičiau, pigiau ir geriau. Klausimas ne ar, o kaip greitai ir kaip išmintingai. O išmintis čia reiškia ne tik technologinę kompetenciją, bet ir gebėjimą paklausti: kam tai tarnauja? Piliečiui ar sistemai?