Kodėl tai svarbu ir kodėl tai ignoruojama
Savivaldybių biudžetai Lietuvoje sudaro apie 2,5 mlrd. eurų per metus. Tai pinigai, surinkti iš gyventojų pajamų mokesčio, nekilnojamojo turto mokesčio, valstybės dotacijų. Teoriškai – viešieji pinigai, kurie turėtų būti valdomi skaidriai. Praktiškai – sistema, kurioje atskaitomybė dažnai egzistuoja tik popieriuje, o žiniasklaida koncentruojasi į Seimo skandalus, pamiršdama, kad realus gyventojų gyvenimas labiau priklauso nuo to, ką daro jų rajono meras, o ne frakcijų lyderiai Vilniuje.
Žemiau – septyni atvejai, grįsti viešai prieinamais dokumentais: Valstybės kontrolės ataskaitomis, Viešųjų pirkimų tarnybos išvadomis, savivaldybių tarybų posėdžių protokolais ir audito išvadomis. Ne gandai, ne politinė retorika – dokumentai, kuriuos galima rasti, bet kurių niekas nenori skaityti garsiai.
1. Reprezentacinės išlaidos be jokio ryšio su viešuoju interesu
Valstybės kontrolė 2022 metų ataskaitoje dėl kelių savivaldybių finansų valdymo nustatė, kad reprezentacinėms išlaidoms skiriamos lėšos sistemingai viršija pagrįstą ribą ir dažnai neturi aiškaus ryšio su savivaldybės funkcijomis. Viena iš analizuotų savivaldybių per vienerius metus išleido virš 40 000 eurų vadinamiesiems „darbo pietums” ir „delegacijų priėmimui” – tačiau dokumentuose nebuvo užfiksuota, kokių konkrečių rezultatų šie susitikimai davė. Tai nėra korupcija teisine prasme. Tai kažkas subtilesnio: sistema, kurioje niekas neklausia, ar išlaidos buvo būtinos.
2. Viešieji pirkimai iš tiekėjų su akivaizdžiais ryšiais
Viešųjų pirkimų tarnyba per pastaruosius trejus metus yra fiksavusi atvejus, kai savivaldybių kontroliuojamos įmonės sudarė sutartis su tiekėjais, kurių vadovai arba dalininkai turi tiesioginių ryšių su savivaldybės tarybos nariais. Techniškai – ne visada pažeidimas, nes ryšys gali būti netiesioginis. Tačiau kai tas pats tiekėjas laimi konkursus penkerius metus iš eilės, o jo pasiūlymų kainos nuosekliai artimos maksimaliai leistinai ribai, statistinė tikimybė, kad tai sutapimas, tampa labai maža. Viešai prieinami CVP IS duomenys tai patvirtina bent keliose didesnėse savivaldybėse.
3. Komunalinių įmonių vadovų atlyginimai, nepagrįsti rezultatais
Savivaldybių valdomų komunalinių įmonių – šilumos tiekėjų, vandens ūkio bendrovių, atliekų tvarkytojų – vadovų atlyginimai kai kuriais atvejais viršija 5 000–7 000 eurų per mėnesį. Tai savaime nėra problema. Problema atsiranda, kai tų pačių įmonių veiklos rodikliai metai iš metų blogėja, gyventojai skundžiasi paslaugų kokybe, o atlyginimų peržiūros mechanizmas de facto neveikia, nes stebėtojų tarybas sudaro tie patys tarybos nariai, kurie balsuoja už vadovų skyrimus. Uždaras ratas, dokumentuotas savivaldybių audito išvadose, bet retai sukeliantis realias pasekmes.
4. Investiciniai projektai, kurie „baigiami” tik popieriuje
Kelių savivaldybių atveju Valstybės kontrolė yra nustačiusi, kad ES lėšomis finansuoti projektai buvo formaliai užbaigti – tai yra, pateiktos ataskaitos, pasirašyti aktai – tačiau faktiniai rezultatai neatitiko deklaruotų. Tipinis pavyzdys: viešosios erdvės atnaujinimo projektas, kurio metu paklota danga po dvejų metų reikalauja kapitalinio remonto dėl prastos kokybės medžiagų. Rangovo atsakomybė – teorinė, nes garantiniai terminai suformuluoti taip, kad juos įgyvendinti praktiškai neįmanoma. Savivaldybė žino. Rangovas žino. Dokumentai tai fiksuoja. Niekas neatsakė.
5. Socialinių paslaugų finansavimas be veiklos vertinimo
Nevyriausybinės organizacijos, gaunančios savivaldybių finansavimą socialinėms paslaugoms teikti, daugeliu atvejų neprivalo pateikti išsamių veiklos rezultatų ataskaitų – pakanka finansinės ataskaitos. Tai reiškia, kad savivaldybė gali mokėti už paslaugą, nežinodama, ar ji realiai teikiama ir ar ji veiksminga. Kelių savivaldybių tarybų posėdžių protokoluose galima rasti atvejų, kai finansavimas organizacijoms buvo pratęstas automatiškai, be jokios peržiūros, nors ankstesnio laikotarpio ataskaitos buvo nepilnos arba pateiktos pavėluotai.
6. Turto nuoma žemiau rinkos kainos be aiškaus pagrindimo
Savivaldybių turtas – patalpos, žemė, infrastruktūra – kartais nuomojamas privatiems subjektams už symbolines kainas, oficialiai motyvuojant „viešuoju interesu” arba „socialine nauda”. Problema ne pati nuolaida, o tai, kad sprendimų priėmimo procesas dažnai nėra skaidrus: nėra nepriklausomo turto vertinimo, nėra konkurso, nėra aiškių kriterijų, kas laikoma pakankama „socialine nauda”. Valstybės kontrolė yra identifikavusi tokius atvejus kaip potencialiai žalingus savivaldybės biudžetui, tačiau teisinės pasekmės retai seka.
7. Darbuotojų etatų kūrimas politiniais, o ne funkciniais motyvais
Savivaldybių administracijos struktūra kai kuriais atvejais auga ne todėl, kad padaugėja funkcijų, o todėl, kad reikia „įdarbinti” politiškai artimus žmones. Tai fiksuojama netiesiogiai: Valstybės kontrolės ataskaitose nurodoma, kad tam tikrų padalinių funkcijos dubliuojasi, etatų skaičius neproporcingas apimčiai, o naujai sukurti pareigybių aprašymai yra tokie platūs, kad faktiškai leidžia samdyti bet ką bet kokiam darbui. Teisiškai – sunku įrodyti. Logiškai – sunku paaiškinti kitaip.
Kas iš tikrųjų neleidžia to sustabdyti
Žvelgiant į visus šiuos atvejus kartu, ryškėja ne atskirų blogų veikėjų, o sistemos problema. Savivaldybių kontrolieriai dažnai yra finansiškai priklausomi nuo tų pačių institucijų, kurias tikrina. Tarybos nariai, kurie turėtų vykdyti priežiūrą, patys yra sprendimų priėmimo grandinės dalis. Gyventojai neturi nei laiko, nei įrankių sistemingai analizuoti viešus dokumentus. Žiniasklaida – ypač regioninė – neretai priklauso nuo savivaldybių skelbimų biudžetų.
Tai nereiškia, kad situacija beviltiška. Reiškia, kad pokyčiai neįvyks savaime – jie reikalauja informuotų piliečių, kurie žino, kur ieškoti dokumentų, ir kurie moka užduoti konkrečius klausimus konkretiems žmonėms. Valstybės kontrolės ataskaitos yra viešos. CVP IS duomenys yra viešai prieinami. Savivaldybių tarybų posėdžių protokolai skelbiami internete. Informacija egzistuoja – trūksta tik noro ją skaityti.