Kai biudžetas – ne tavo pinigai, juos lengva leisti
Žinote tą jausmą, kai mokate mokesčius ir galvojate – gerai, bent jau keliai bus tvarkingi, darželiai veiks, seniūnija nesuirs? Aš taip galvojau. Kol nepradėjau knistis į viešųjų pirkimų dokumentus, savivaldybių ataskaitas ir Valstybės kontrolės išvadas. Po kelių savaičių skaitymo norėjosi tiesiog užsidaryti ir nebeiti balsuoti. Bet tai ne išeitis – geriau papasakosiu, ką radau.
Štai septyni atvejai, kurie yra ne gandai, ne „girdėjau iš draugo” – o dokumentuose užfiksuoti faktai.
1. Vilniaus miesto savivaldybė ir 1,2 mln. eurų už konsultacijas, kurių niekas nematė
Valstybės kontrolė 2022 metais tikrino Vilniaus miesto savivaldybės viešuosius pirkimus ir rado, kad dalis konsultacinių paslaugų buvo perkama be aiškių rezultatų. Sutartys pasirašytos, pinigai išmokėti, o galutiniai produktai – arba neegzistuoja, arba tokie migloti, kad neįmanoma patikrinti, ar paslauga iš viso buvo suteikta. Oficiali ataskaita viešai prieinama, bet niekas ypatingai nesijaudino ją aptarinėti spaudos konferencijose.
2. Klaipėdos rajono savivaldybė: tas pats rangovas, metai iš metų
Viešųjų pirkimų tarnybos duomenys rodo, kad kelios Lietuvos savivaldybės – tarp jų ir Klaipėdos rajonas – sistemingai perka iš tų pačių tiekėjų, skaidydamos sutartis taip, kad nereikėtų skelbti atviro konkurso. Techniškai tai vadinama „pirkimų skaidymu” ir yra draudžiama. Praktiškai – tai tiesiog tradicija. Rangovas žino, savivaldybė žino, visi laimingi. Išskyrus mokesčių mokėtoją.
3. Šiaulių miesto sporto infrastruktūra: renovacija, kuri kainavo dvigubai
Šiaulių mieste sporto objekto renovacijos kaina perkopė pradinę sąmatą daugiau nei dvigubai – ir tai ne dėl karo, ne dėl infliacijos, o dėl to, kad pradinė dokumentacija buvo parengta aplaidžiai. Papildomi darbai buvo derinami jau vykstant statyboms, o tai reiškia – be konkurso, be alternatyvių pasiūlymų. Tiesiog: „reikia, mokame.” Statybų inspekcijos ir savivaldybės tarybos protokolai tai patvirtina.
4. Panevėžio savivaldybė ir reprezentacinės išlaidos, kurios auga kiekvienais metais
Panevėžio savivaldybės metinėse finansinėse ataskaitose galima pastebėti įdomų dalyką – reprezentacinės išlaidos per pastaruosius penkerius metus augo nuosekliai, net ir tais metais, kai buvo skelbiama apie biudžeto taupymą. Renginiai, viešnagės, „darbo vizitai” į užsienį. Viskas legalu, viskas dokumentuota. Tik kažkodėl tie dokumentai niekada neatsiduria savivaldybės svetainės pirmame puslapyje.
5. Alytaus rajono savivaldybė: projektas, kuris „baigtas”, bet neveikia
ES fondų lėšomis finansuotas projektas Alytaus rajone oficialiai uždarytas, ataskaitos pateiktos, pinigai išmokėti. Viena problema – infrastruktūra, kuriai tie pinigai buvo skirti, realiai neveikė dar kelerius metus po oficialaus „užbaigimo”. Finansų ministerijos audito išvados tai mini kaip „įgyvendinimo trūkumus.” Aš tai vadinu kitaip, bet laikraštis – ne teismas.
6. Kauno miesto savivaldybė ir IT sistema, kuri kainavo milijonus
Kaunas investavo į vidinę IT sistemą, kuri turėjo optimizuoti savivaldybės procesus. Sistema įdiegta, pinigai išleisti – apie 2 mln. eurų. Po dvejų metų sistema buvo iš dalies atsisakyta ir pradėtas naujas pirkimas. Senosios sistemos kūrėjai teigia, kad problema buvo savivaldybės pusėje. Savivaldybė teigia priešingai. Viešųjų pirkimų dokumentai rodo, kad techninė užduotis buvo tokia miglota, jog iš pradžių buvo sunku suprasti, ką iš viso perkama.
7. Mažeikių rajono savivaldybė: žemė parduota, kaina – diskutuotina
Nekilnojamojo turto sandoriai savivaldybėse – atskira tema. Mažeikių rajone savivaldybei priklausantis žemės sklypas buvo parduotas privačiam pirkėjui už kainą, kuri, nepriklausomų vertintojų teigimu, buvo žemesnė nei rinkos. Oficialus vertinimas buvo atliktas, viskas „pagal taisykles.” Bet kai vienas vertinimas rodo vieną sumą, o kiti du – kitą, kyla klausimas: kuris vertintojas buvo pasirinktas ir kodėl.
Taigi ką su tuo visu daryti – ir kodėl tai ne tik „politikų reikalas”
Lengva perskaityti tokį sąrašą ir pagalvoti – na, visur taip, nieko naujo, sistema sugedusi. Bet tai būtent tas mąstymas, kuris leidžia visam tam tęstis. Kiekvienas iš šių atvejų buvo užfiksuotas todėl, kad kažkas – auditoriai, žurnalistai, aktyvūs piliečiai – ėmė ir paklausė: ei, o kur dokumentai?
Viešųjų pirkimų sistema Lietuvoje yra viešai prieinama. CVP IS portalas, savivaldybių tarybų posėdžių protokolai, Valstybės kontrolės ataskaitos – visa tai galima skaityti. Niekas to nedraudžia. Problema ta, kad tai nuobodu, sudėtinga ir reikalauja laiko. Bet kai žmonės nustoja žiūrėti – pinigai pradeda dingti greičiau.
Šie septyni atvejai – ne išimtys. Jie yra simptomas to, kas nutinka, kai biudžetas suvokiamas kaip „valstybės pinigai”, o ne kaip mano ir jūsų. Ir kol mes patys nesuprasime, kad tie pinigai – mūsų, niekas kitas to už mus nesupras.