Kodėl verta sekti, ką daro valstybės institucijos
Prisipažinsiu atvirai – dar prieš kelerius metus maniau, kad valstybės institucijų pranešimai yra kažkas neįtikėtinai nuobodu ir skirta tik biurokratams ar žurnalistams. Kol vieną dieną nesužinojau, kad mano rajone planuoja statyti šiukšlių deginimo gamyklą. Žinią pamačiau visai atsitiktinai, kai jau buvo per vėlu ką nors daryti. Nuo to laiko mano požiūris pasikeitė kardinaliai.
Valstybės institucijos kasdien skelbia šimtus pranešimų – apie naujus įstatymus, viešuosius pirkimus, aplinkosaugos leidimus, žemės sklypų pardavimus, statybų leidimus ir dar milijoną kitų dalykų. Dauguma šių pranešimų tiesiogiai veikia mūsų gyvenimą, bet mes apie juos sužinome tik tada, kai jau per vėlu. Arba iš viso nesužinome.
Problema ta, kad informacija yra išbarstyta po dešimtis skirtingų svetainių, portalų ir registrų. Kiekviena institucija turi savo sistemą, savo logiką, savo paieškos mechanizmus. Tai primena situaciją, kai norėtum sužinoti, kas vyksta tavo mieste, bet turėtum skaityti 30 skirtingų laikraščių, kiekvienas parašytas skirtinga kalba ir spausdintas skirtingomis raidėmis.
Kur iš viso ieškoti oficialios informacijos
Pradėkime nuo pagrindų. Lietuvoje yra kelios pagrindinės vietos, kur valstybės institucijos skelbia savo pranešimus. Pirmiausia – e-seimas.lrs.lt, kur galima sekti visus teisės aktų projektus, Seimo posėdžius, komitetų darbus. Tai gana patogi sistema, nors kartais reikia šiek tiek įpratimo, kad suprastum, kaip viskas veikia.
Antra svarbi vieta – TAR (Teisės aktų registras). Čia skelbiami visi priimti įstatymai, nutarimai, potvarkiai. Jei nori žinoti, kas oficialiai galioja, o ne tik kas planuojama – tau čia. Dažnai žmonės painioja šiuos du dalykus: e-seime matai, kas vyksta dabar, o TAR-e – kas jau priimta ir galioja.
Trečia vieta, apie kurią daugelis net nežino – CVP IS (Centrinė viešųjų pirkimų informacinė sistema). Čia skelbiami visi viešieji pirkimai. Jei nori žinoti, kam ir už kiek tavo savivaldybė perka paslaugas ar prekes – būtinai reikia mokėti čia naršyti. Aš pats buvau šokiruotas, kai sužinojau, kad mūsų mokykla pirko stalus už tokią kainą, kad už tuos pinigus būtų galima nusipirkti beveik naują automobilį.
Dar yra Nekilnojamojo turto registras, Juridinių asmenų registras, Aplinkos apsaugos agentūros duomenų bazės, savivaldybių svetainės su jų sprendimais ir planais… Sąrašas tęsiasi ir tęsiasi. Problema ne ta, kad informacijos nėra – jos per daug, ir ji išbarstyta.
Kaip nesukti galvos nuo informacijos pertekliaus
Kai pirmą kartą bandžiau sistemingai sekti valstybės institucijų pranešimus, po savaitės jau norėjau viską mesti. Kiekvieną dieną gautų pranešimų skaičius siekė šimtus. 90% jų man buvo visiškai neaktualūs. Reikėjo išmokti filtruoti.
Pirmasis patarimas – nuspręsk, kas tau tikrai svarbu. Gyveni Vilniuje? Tau tikriausiai nerūpi Plungės rajono teritorijų planavimo dokumentai. Dirbi aplinkosaugos srityje? Tuomet sveikatos apsaugos ministerijos viešieji pirkimai gali būti mažiau aktualūs. Skamba akivaizdžiai, bet patikėk – pradėjus sekti viską iš eilės, greitai paskęsti informacijoje.
Antrasis dalykas – naudok RSS srautus ir el. pašto prenumeratas. Daugelis valstybės portalų leidžia užsiprenumeruoti tik tam tikras kategorijas. Pavyzdžiui, CVP IS galiu stebėti tik savo miesto viešuosius pirkimus, susijusius su švietimu. TAR-e galiu sekti tik aplinkosaugos srities teisės aktus. Tai labai sumažina informacijos srautą.
Trečias triukas – naudok Google Alerts arba panašius įrankius. Gali susikurti įspėjimus su konkrečiais raktažodžiais. Pavyzdžiui, jei tave domina vėjo elektrinės, gali sukurti įspėjimą su šiais žodžiais ir gauti pranešimą, kai tik kažkur valstybės svetainėje pasirodo naujas dokumentas su šiais terminais.
Dar vienas dalykas, kurį išmokau sunkiu būdu – tikrink ne tik centrinių institucijų pranešimus. Savivaldybės dažnai skelbia labai svarbią informaciją savo svetainėse, kuri niekur kitur neatsiduria. Pavyzdžiui, viešieji svarstymai dėl detaliųjų planų – tai dažniausiai tik savivaldybės svetainėje ir vietinėje spaudoje.
Kaip skaityti biurokratinę kalbą ir suprasti, kas iš tikrųjų vyksta
Valstybės institucijų pranešimai parašyti specifine kalba, kurią aš vadinu „biurokratine esperanto”. Tai ne visai lietuvių kalba, nors žodžiai ir lietuviški. Pavyzdžiui, „planuojama inicijuoti teritorijų planavimo dokumento rengimo procedūras” iš tikrųjų reiškia „nori kažką statyti”. „Siekiama optimizuoti funkcijų vykdymą” dažniausiai reiškia „mažins darbuotojus” arba „kažką uždars”.
Vienas iš geriausių būdų išmokti šios kalbos – palyginti pranešimus su tuo, kas iš tikrųjų įvyko. Paskaityk seną pranešimą apie kokį nors projektą ir pažiūrėk, kas iš to išėjo. Greitai pradėsi matyti šablonus. „Planuojama svarstyti galimybę” paprastai reiškia, kad nieko neįvyks. „Priimtas sprendimas dėl” reiškia, kad dalykas jau nuspręstas ir vykdomas.
Dar vienas svarbus dalykas – skaityti ne tik pagrindinį tekstą, bet ir priedus. Dažnai pats pranešimas skamba nekaltai, bet prieduose slypi velnias. Pavyzdžiui, pranešimas apie „aplinkosaugos gerinimo priemones” gali turėti priedą, kuriame nurodyta, kad šios priemonės leis padidinti taršą tris kartus, bet ji vis tiek bus „normos ribose”.
Mokėjimas skaityti tarp eilučių ateina su patirtimi. Kai matai formuluotę „atsižvelgiant į suinteresuotų šalių nuomonę”, dažnai tai reiškia, kad viešas svarstymas įvyko, bet niekas į jį neatėjo arba atėjusių nuomonė buvo ignoruota. „Vadovaujantis geriausia tarptautine praktika” gali reikšti bet ką – nuo tikrai gerai padarytų tyrimų iki vieno pavyzdžio iš Portugalijos, kuris pritaikytas be jokio konteksto.
Įrankiai ir technologijos, kurios palengvina gyvenimą
Technologijos gali labai palengvinti valstybės institucijų sekimą. Pirmiausia – išmok naudotis pažangiausiomis paieškos funkcijomis. Daugelis valstybės portalų turi filtrus pagal datą, kategoriją, instituciją. CVP IS, pavyzdžiui, leidžia filtruoti pirkimus pagal CPV kodus (tai tokie klasifikatoriai, nurodantys, kokio tipo pirkimas). Jei žinai, kaip jais naudotis, gali labai tiksliai atrinkti tai, kas tau aktualu.
Antra – naudok skaičiuoklių programas duomenų analizei. Daugelis valstybės portalų leidžia eksportuoti duomenis į Excel ar CSV formatus. Galiu, pavyzdžiui, parsisiųsti visus savo savivaldybės viešuosius pirkimus per metus ir Excel’yje suskaičiuoti, kam daugiausiai pinigų išleista, kokie vidutiniai pirkimų dydžiai, ar yra įtartinų tendencijų.
Trečia – yra specializuotų platformų ir įrankių, kurie padeda sekti valstybės institucijas. Pavyzdžiui, kai kurios NVO sukūrė įrankius, kurie agreguja informaciją iš skirtingų šaltinių. Nors ne visi jie veikia idealiai, bet gali sutaupyti daug laiko. Verta paieškoti, ar tavo domėjimosi srityje nėra tokių iniciatyvų.
Dar vienas naudingas dalykas – socialiniai tinklai ir Telegram kanalai. Kai kurios institucijos aktyviai naudoja socialinius tinklus ir ten skelbia informaciją greičiau nei oficialiose svetainėse. Be to, yra entuziastų, kurie kuria kanalus, kur dalijasi įdomiais radiniais iš valstybės institucijų pranešimų. Pavyzdžiui, yra kanalų, kurie stebi įdomius viešuosius pirkimus ar keistus teisės aktų projektus.
Aš asmeniškai naudoju kombinaciją: RSS skaityklę (Feedly), Google Alerts, kelias Telegram prenumeratas ir kartą per savaitę rankinį tikrinimą svarbiausių portalų. Tai užima gal valandą per savaitę, bet leidžia būti gana gerai informuotam.
Ką daryti, kai randi kažką įdomaus ar įtartino
Gerai, tarkime, radai kažką, kas tau atrodo keista. Gal viešasis pirkimas su neįprastai didelėmis sąnaudomis. Gal teisės akto projektas, kuris, tavo nuomone, prieštarauja Konstitucijai. Gal statybų leidimas vietoje, kur, rodos, statyti negalima. Kas toliau?
Pirmiausia – nepulk skelbti Facebook’e, kad „valdžia vėl vagia”. Rimtai. Pirmiausia reikia įsitikinti, kad tikrai supranti, ką skaitai. Pasikonsultuok su žmonėmis, kurie išmano tą sritį. Gal yra kokių nors niuansų, kurių nežinai. Kartą mačiau, kaip žmogus sukėlė skandalą dėl „įtartino pirkimo”, o paaiškėjo, kad jis tiesiog nesuprato, kaip veikia daugiametės sutartys.
Jei vis tiek atrodo, kad kažkas ne taip – kreipkis į atsakingą instituciją. Jei tai viešasis pirkimas – į Viešųjų pirkimų tarnybą. Jei teisės akto projektas – gali siųsti pastabas per e-seimo sistemą arba rašyti atsakingam komitetui. Jei savivaldybės sprendimas – į savivaldybės administraciją ar tarybą.
Dar viena galimybė – kreiptis į žiniasklaidą. Jei turi konkrečių faktų ir dokumentų, žurnalistai dažnai susidomės. Bet čia svarbu turėti tikrai kažką konkretaus, ne tik įtarimus. Žurnalistai gauna šimtus pranešimų apie „korupciją” ir „vagystes”, bet dauguma jų yra tik spekuliacijos be jokių įrodymų.
Trečia galimybė – viešieji svarstymai ir konsultacijos. Daugelis svarbių sprendimų turi būti svarstomi viešai. Jei matai pranešimą apie viešą svarstymą – eik ir dalyvauk. Taip, tai gali būti nuobodu, bet tai viena iš nedaugelio galimybių realiai paveikti sprendimus. Ir dažnai į tokius renginius ateina labai mažai žmonių, todėl tavo balsas bus girdimas.
Žurnalistams: kaip paversti sausus pranešimus įdomiomis istorijomis
Jei esi žurnalistas ar planuoji tapti, valstybės institucijų pranešimai – tai aukso kasykla. Problema ta, kad dauguma žurnalistų tiesiog perrašo pranešimus spaudai arba laukia, kol kas nors kitas padarys tyrimą. O galimybių yra neįtikėtinai daug.
Vienas iš geriausių būdų rasti istorijas – ieškoti anomalijų ir tendencijų. Parsisiųsk visus viešuosius pirkimus tam tikroje srityje per kelerius metus. Pažiūrėk, ar nėra įtartinų šuolių. Ar nėra vienų ir tų pačių tiekėjų, laiminčių visus konkursus. Ar nėra pirkimų, kurie kainuoja kelis kartus brangiau nei panašūs kitur.
Kitas būdas – sekti, kas vyksta ankstyvose stadijose. Daugelis žurnalistų rašo apie įvykius, kai jie jau įvyko. Bet jei seki teisės aktų projektus, teritorijų planavimo dokumentus, aplinkosaugos leidimų paraiškas – gali parašyti apie tai, kas dar tik planuojama. Tai duoda skaitytojams galimybę sureaguoti, kol dar ne per vėlu.
Trečias dalykas – lyginimas ir kontekstas. Vienas pranešimas pats savaime gali atrodyti neįdomus. Bet jei palygini, kaip ta pati problema sprendžiama skirtingose savivaldybėse, ar kaip situacija keitėsi per laiką – gali išeiti įdomi istorija. Pavyzdžiui, „Vilnius išleidžia X eurų gatvių valymui” – nuobodu. „Vilnius gatvių valymui išleidžia dvigubai daugiau nei Kaunas, nors gatvių tinklas panašaus dydžio” – jau įdomiau.
Dar vienas patarimas – nekalbėk tik su institucijų atstovais. Jei rašai apie naują statybų projektą, pasikalbėk ne tik su savivaldybe, bet ir su gyventojais, kurie gyvena šalia. Jei rašai apie švietimo reformą, pakalbėk ne tik su ministerija, bet ir su mokytojais, tėvais, mokiniais. Oficialūs pranešimai dažnai pasakoja tik vieną pusę istorijos.
Kai sistema neveikia: kaip kovoti su biurokratinėmis kliūtimis
Būkime sąžiningi – ne visada viskas vyksta sklandžiai. Kartais informacija, kuri turėtų būti vieša, nepasiekiama. Kartais institucijos atsisako atsakyti į klausimus. Kartais dokumentai „dingsta” arba „yra archyve ir neprieinami”.
Pirmiausia – žinok savo teises. Lietuvoje veikia Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų įstatymas. Pagal jį turi teisę gauti beveik bet kokią informaciją, išskyrus įslaptintą ar asmens duomenis. Jei institucija atsisako – ji privalo paaiškinti kodėl, ir tu gali skųsti šį sprendimą.
Antra – būk atkaklus, bet mandagus. Kartais institucijos tiesiog užmiršta atsakyti arba tavo prašymas „pasimeta sistemoje”. Primink apie save. Skambink. Rašyk pakartotinai. Bet daryk tai mandagiai – agresija paprastai tik pablogina situaciją.
Trečia – žinok, kur skųstis. Jei institucija neatsakė per įstatyme nustatytą terminą arba nepagrįstai atsisakė duoti informaciją – gali skųstis Vyriausiajam tarnybinės etikos komisijai, Seimo kontrolieriams, prokuratūrai. Taip, tai užima laiko, bet kartais tai vienintelis būdas gauti informaciją.
Dar vienas triukas – kartais lengviau gauti informaciją netiesiogiai. Jei institucija atsisako atsakyti į vieną klausimą, pabandyk paklausti kitaip arba kreiptis į kitą instituciją, kuri gali turėti tą pačią informaciją. Sistema nėra visiškai sandariai uždaryta – dažnai yra keletas būdų pasiekti tą pačią informaciją.
Kai visa tai tampa įpročiu, o ne našta
Pradžioje valstybės institucijų sekimas gali atrodyti kaip papildomas darbas. Dar vienas dalykas, kuriam reikia skirti laiko. Bet po kurio laiko tai tampa įpročiu, kaip ir naujienų skaitymas ar el. pašto tikrinimas.
Aš dabar praleidžiu gal 15 minučių per dieną skenuodamas naujienas iš valstybės institucijų. Tai dažniausiai daroma ryte su kava arba vakare prieš miegą. Dauguma pranešimų man neaktualūs, bet kartą per savaitę ar dvi randu kažką tikrai įdomaus. Ir tai jau atsipirko ne kartą – ar tai būtų informacija apie naują dotacijų programą, ar įspėjimas apie planuojamą statybą netoli mano namų.
Svarbiausia – nerasti to, kas tau aktualu, ir nesistengti aprėpti visko. Jei tave domina aplinkosauga – sekti aplinkosaugą. Jei urbanistika – urbanistiką. Jei švietimas – švietimą. Nebūk tas žmogus, kuris bando sekti viską ir galiausiai nustemba.
Dar vienas dalykas, kurį pastebėjau – kai pradedi aktyviai sekti valstybės institucijas, keičiasi tavo požiūris į viešąjį valdymą. Mažiau emocijų, daugiau supratimo, kaip sistema veikia. Ne viskas yra korupcija ar nesąžiningumas – kartais tai tiesiog biurokratija, neefektyvumas ar skirtingi interesai. O kartais tikrai yra nesąžiningumas, bet matai jį daug aiškiau, kai turi faktus, ne tik įtarimus.
Galiausiai, aktyvus valstybės institucijų sekimas daro tave geresniu piliečiu. Skamba patetiškai, bet tai tiesa. Demokratija veikia geriau, kai žmonės žino, kas vyksta, ir gali reaguoti. Kai sprendimai priimami ne už uždarų durų, o viešai, su visuomenės dalyvavimu. Ir tam, kad dalyvautum, pirma reikia žinoti, kas vyksta. Tai ir yra visa esmė – būti informuotam, kritiškai mąstančiam ir, kai reikia, aktyviam. Ne visada lengva, bet tikrai verta.